-Globos centro naujienos


2019-12-16   dalyvauta Klaipėdos apskrities tarpžinybiniame susitikime, kuris įvyko BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centre. Išklausytos įstaigų vadovų, VTAT specialistų  mintys, rekomendacijos.  Projekto "Vaikų gerovės ir saugumo didinimas, paslaugų šeimai, globėjams (rūpintojams) kokybės didinimas bei prieinamumo plėtra" vadovė Rugilė Ladauskienė pasidalijo įžvalgomis dėl vykstančių pokyčių vykdomos reformos srityje, vaiko ir šeimos poreikių vertinimo, darbo metodų taikymo, referavo susitikimo dalyvių atliktas praktinės veiklos užduotis."

violeta zymanciene

03-30, pr 15:14 (prieš 19 valandų)



Žr.

Suvestinė redakcija nuo 2020-03-19

 

Įstatymas paskelbtas: Žin. 2000, Nr. 111-3574, i. k. 1001010ISTA00IX-110

 

Nauja redakcija nuo 2017-01-01:

Nr. XII-2501, 2016-06-28, paskelbta TAR 2016-07-15, i. k. 2016-20641

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS
LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO
ĮSTATYMAS

 

2000 m. gruodžio 21 d. Nr. IX-110

Vilnius

 

Nemokamos nuotolinės psichologės paskaitos tėvams, įtėviams ir globėjams

Daugiau informacijos nuorodoje:

https://psichologes-paskaitos-tevams.eventon.lt/?fbclid=IwAR0-_rB40MTgk_3_mrQw2NzgTKIQXxJFly0Z8kyIAY1UKn_JZ5_pLeHgHb4

 

                          Vaikų nuotolinio mokymosi aktualijos

 

Šilutės r. savivaldybėje 2019/2020 mokslo metais yra 19 ikimokyklinio ugdymo įstaigų, jose – 1742 vaikai, o 17 rajono švietimo įstaigų 1-12 klasėse mokosi 4474 mokiniai.

Nuotolinis mokymasis karantino sąlygomispakeitė mokinių, mokytojų bei tėvųkasdienybę,suteikė mums ne tiknaujų galimybių, bet ir privertė priimti, įveikti tam tikrus iššūkius, kliūtis. Ėmė staiga ir pasikeitėmūsų supratimas irjau beveik taisykle tapusios mūsų  buvusios nuostatos į mokymosi procesą, jo metodus ir galimybes, nebėra tokios, kaip anksčiau – jos labai pasikeitė. Kai kurie iš mūsų buvome priversti išeiti iš jau įprastos ir taip patogios mums buvusioskomforto būsenos, kai mūsų vaikai didžiąją laiko dalįpraleisdavo mokykloje, įvairiuose būreliuose, užsiėmimuose. Viso to nebeliko. Tai mus iš tikrųjų labai palietė, todėl aplink girdime įvairias žmonių nuomones, patirtis.

Šiomis dienomisvykstančiose diskusijosekeliamas klausimasapie nuotolinio mokymosi kokybę, tėvams ir mokytojams rūpi kaip padėti išmokti savo vaikui mokytis naujomis aplinkybėmis, paaiškinti naują temą, kaip įtvirtinti nuotoliniu būdu įgytas žinias, kad jis pasiektų kuo geresnius rezultatus. Kiekvienas mokytojas turi savo virtualios pamokos dėstymo metodą, mokytojų daug ir todėl mokiniams tenka prie jų prisitaikyti, vyresnių klasių mokiniams sekasi daugiau išmokti savarankiškai, o pradinukams labiau reikalinga tėvų pagalba, palaikymas ir kontrolė. Daug patirčių, daug rūpimų klausimų, tačiau galutinai vertinti savo vaikų nuotolinį mokymąsi kolkas būtų per anksti, pernelyg sudėtinga, tačiau kalbėti apie tai, dalintis nuomone, patirtimis ir turėti apie tai žinių yra labai svarbu.

 

 

ŠILUTĖS RAJONO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS ŠVIETIMO IR KULTŪROS SKYRIAUS INFORMACIJA DĖL AMŽIAUS VAIKŲ PRIEŽIŪROS ORGANIZAVIMO

Informuojame, kad Šilutės rajone organizuojama ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūra. Jeigu į darbą privalo eiti ir būtinąsias funkcijas (darbus) atlikti abu tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ir nėra galimybės palikti vaiko namuose, pasitelkiant kitų asmenų pagalbą. Kreiptis galima abiems tėvams, įtėviams, globėjams ar rūpintojams dėl vaiko (-ų) priežiūros, tik įsivertinus visas kitas vaiko (-ų) priežiūros galimybes namuose.

Atsižvelgiant į būtinumą ir tėvų, įtėvių, globėjų ar rūpintojų pateiktus  dokumentus  numato Švietimo įstaigas,  kurios  teiks priežiūros paslaugas.Švietimo įstaiga, organizuojanti vaikų priežiūros paslaugąužtikrina, kad paslauga teikiama ne didesnėms kaip 10 vaikų grupėms,  laikantis grupių izoliacijos principo: darbuotojai dirbta tik vienoje grupėje, vaikai, kuriems teikiamos priežiūros paslaugos, nuolatos lanko tą pačią grupę, grupės veikla organizuojama taip, kad būtų išvengta skirtingas grupes lankančių vaikų kontakto tiek patalpose, tiek lauke.

Švietimo įstaigos užtikrina, kad šalia įėjimų į įstaigą ir patalpas, būtų sudarytos galimybės rankų dezinfekcijai, kad būtų vertinama visų priimamų į įstaigą vaikų sveikatos būklė. Taip pat, kad darbuotojai vykdantys vaikų priėmimą į įstaigą dėvėtų nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones. Darbuotojų sveikata būtų nuolat stebima. Kad priežiūros paslaugų teikimo patalpos būtų išvėdinamos prieš atvykstant vaikams ir ne rečiau kaip 2 kartus per dieną ir kt.

Dagiau skaitykite čia: https://www.silute.lt/silutes-rajono-savivaldybes-administracijos-svietimo-ir-kulturos-skyriaus-informacija-del-ikimokyklinio-amziaus-vaiku-prieziuros-organizavimo/6980

 

 

Psichologė A. Mockuvienė: kaip įveikti visuomenės susiskaldymą?

BY MODERATORIUS · PUBLISHED 2020-03-26 · UPDATED 2020-03-26

 

Asociatyvi iliustracija: Chris Sabor / unsplash.com


Apie visuomenėje pastaruoju metu išaugusį susipriešinimą ir kritinėse situacijose žmonių naudojamus gynybos mechanizmus – pyktį bei neigimą, kalbiname psichologę, „Depresijos gydymo centro“ įkūrėją Aušrą Mockuvienę.

Pasak jos, kiekvienas kasdien renkamės – skaldyti ar vienyti, saugoti tik save, ar rūpintis ir aplinkiniais. Todėl pati A. Mockuvienė sako nusprendusi medikus ir jų artimuosius konsultuoti nemokamai, ir drąsina: nebijokite kreiptis pagalbos!

Karantino metu ir toliau teikiate psichologinę pagalbą, tik jau nuotoliniu būdu. Ar klientų tarpe, ir bendrai visuomenėje, pastebite padidėjusį nerimą?

Pirmosios žmonių reakcijos į karantiną labai įvairios. Pavyzdžiui, vienos mamos išsigandusios, kad teks ilgą laiką praleisti namuose su mažais vaikais ir pakelti gerokai padidėjusį darbų, pamokų ir buities krūvį, o kitos džiaugiasi, kad pagaliau gali legaliai būti namuose ir dėl to nesigraužti. Vieni labiau linkę neigti situacijos pavojingumą ir save tikina, kad „jokie virusai manęs neims“, o kitus užvaldęs nerimas, kurio šaknys gali siekti ir anksčiau patirtas traumuojančias ar didelio nesaugumo situacijas.

 

Foto: psichologė Aušra Mockuvienė, nuotr. autorius Paulius Rakštikas


Plačiau žiūrint, žinoma, kad mes visi šiuo metu jaučiame nerimą, nesaugumą, neapibrėžtumą, susimąstome apie pavojų savo ir artimųjų sveikatai. Nerimas dabar yra visiškai normali reakcija, tai pačios gamtos būdas mus apsaugoti, skatinant ieškoti neapibrėžtos situacijos sprendimo.

Pastaruoju metu visuomenėje daugėja susipriešinimo ir netgi neapykantos apraiškų. Pavyzdžiui, baisiais žodžiai palydimi tie, kurie jau prasidėjus viruso protrūkiui Italijoje, vyko ten slidinėti, arba tie, kurie dabar parskraidinami iš užsienio. Kas slypi po šiuo vis ryškėjančiu susiskaldymu?

Krizės akivaizdoje, kai apima nerimas, išgąstis ar kitos stiprios emocijos, žmonės yra linkę mąstyti primityviau – tarsi sugrįžta atgal į vaikišką ar net kūdikišką psichologiją ir pradeda pasaulį matyti tik juodai ar baltai. Taip atsiranda pasidalijimas į mes ir jiegerieji ir blogiejisavi ir priešai, kuris gali pasireikšti įvairiuose lygmenyse: žmonės-valdžia, medikai-ligoniai, sveikieji-sergantieji. Kai šalia mūsų esantis kitas pradeda naudoti šiuos primityvesnius gynybos mechanizmus, mums taip pat iškyla pavojus juos perimti, tai yra, įkristi į tokį mąstymo būdą, kai viskas aplink ima atrodyti tik juoda arba balta. Šioje būsenose atsidurti galime visi. Tačiau svarbu prisiminti, kad nesame bejėgiai ir kiekvienas atsakome už savo žodžius ir veiksmus.

Nors negalime sukontroliuoti aplinkinių reakcijų, bet galime ir turime pasirūpinti savosiomis. Kaip tai padaryti? Siekdami kiek įmanoma išlaikyti pusiausvyrą, galime riboti neraminančią informaciją iki vieno ar dviejų kartų per dieną, galime pasirūpinti dienos ritmo išlaikymu ar realistišku planavimu, sveika mityba, fiziniu aktyvumu, meditacijomis, ryšio su artimaisiais išlaikymu – kad ir nuotoliniu būdu. Kartais tam, kad pradėtume matyti daugiau spalvų savyje ir aplink save užtenka nusiraminti. Tada ir pasaulio kinas iš juodai balto vėl tampa spalvotas. Sakyčiau, kad būtent vidinė ramybė geriausiai padeda išsilaisvinti iš primityvaus mąstymo.

Dar vienas svarbus dalykas – nors baimę jausti natūralu, bet nebūtina užsiiminėti bijojimu. Geriau daugiau savo laiko ir dėmesio skirti saugojimuisi ir ieškoti kitų prasmingų, saugių, įdomių, raminančių užsiėmimų.

Sakote, kad kitų atvirai reiškiamas priešiškumas gali ir mumyse pakurstyti pyktį, paveikti mūsų mąstymą. Kaip reikėtų nuo to apsisaugoti? Ar savo aplinkoje išgirdę piktus komentarus turėtume sureaguoti?

Svarbu suprasti, kad kai žmogus mąsto juodai-baltai, jis yra ir tam tikroje emocinėje būsenoje, iš kurios greičiausiai nebus pajėgus išgirsti logiškų argumentų ir tinkamai su jumis diskutuoti. Tuo metu jį valdo emocijos, todėl priklausomai nuo situacijos, galite arba visai nereaguoti, ar tik ramiai palinksėti galva ir paklausyti. Gal galite pasakyti, kad suprantate, jog jam dabar tikrai labai neramu, pikta ir norisi apsisaugoti. Visgi, jei pradėsite jį auklėti ir bandyti perkalbėti ar sakyti kitokią nuomonę, labai didelė tikimybė, kad emocinis fonas tik dar labiau įkais ir jūsų pašnekovas dar labiau užsiliepsnos. Tad pirmiausia patys stenkitės išlaikyti platesnę matymo perspektyvą.

Žinoma, kai girdime panašius pasisakymus savo aplinkoje, gali būti nelengva išlaikyti rimtį. Bet kaip lėktuvo gedimo atveju užsidėti kaukę reikia pirmiausiai sau, o tik paskui padėti šalia sėdinčiam, taip ir čia – svarbu pačiam išlaikyti vidinę ramybę ir atsiminti, kad jūs neturite pakeisti kito žmogaus nuomonės ir neprivalote jo perkalbėti. Juk žmogus gali turėti savo nuomonę, net ir tokią, kuri jums visiškai nepriimtina. Apskritai, sakyčiau, kad esama situacijų, kai nieko nedaryti yra pati geriausia išeitis. Kaip karantino metu vis girdime, kad galime išgelbėti pasaulį niekur neidami iš namų, taip ir čia – viena geriausių reakcijų gali būti nereagavimas.

Ar sakytumėte, kad mūsų visuomenė yra solidari ir vieninga, ir štai tik tokie ypatingi atvejai kaip pandemija atskirus jos narius išbalansuoja, ar visgi dabartinė skaldymosi situacija tiesiog gerai atskleidžia tiesą apie tai, kokie mes iš tikrųjų esame?

Manau, kad tiesa apie tai, kokie mes iš tikrųjų esame, yra labai prieštaringa. Mes iš tikrųjų skaldomės, ir iš tikrųjų esame vieningi. Vienu metu. Todėl labai svarbu pažinti visas savo puses tam, kad galėtume kaskart pasirinkti mažiau būti tais, kurie skaldo, o daugiau tais, kurie jungia. Kasdien kiekvienas galime ir turime rinktis – save matyti tik kaip nepriklausomą asmenį, ar visumoje su kitais.

Užsiminėme apie tuos, kurie patys laikosi karantino ir pyksta ant jo nesilaikančių. O ar galime nuspėti nesilaikančiųjų motyvus? Kodėl vis pasigirsta atvejų, kad žmonės, prašomi pakeisti savo elgesį dėl aukštos rizikos susirgti, visgi renkasi sau įprasto gyvenimo nekeisti ir nesiimti jokių apsaugos priemonių, lyg tos rizikos visai nebūtų? Ar šalia jau aptarto pykčio šiuo atveju galime kalbėti ir apie dar vieną gynybos mechanizmą – neigimą?

Vėlgi, norisi, kad būtų kuo mažiau tokio skirstymo: mes ir jie. Neigimą pastebėti galime daug kur: savyje, kituose, valstybių lygmenyje. Mums visiems nelengva suprasti ir pripažinti grėsmės mastą. Juk pripažinimas šiuo atveju gali reikšti, kad teks nerimauti, bus baisu, reikės keisti nusistovėjusius įpročius. O kai grėsmė nustumiama į šoną ir tarytum pamirštama – nuo viso to išsilaisviname.

Kalbant apie kolektyvinę psichologiją grėsmės akivaizdoje, galima išskirti du žmonių reakcijų tipus: kovok, bėk arba sustink (angl. fight / flight / freeze), arba rūpinkis ir draugauk (angl. tend-and-befriend). Pirmasis reakcijų tipas – tai natūralus pirminis atsakas į grėsmingas situacijas. Tačiau koronaviruso sukeltos krizės metu jis nėra naudingas, nes šiuo atveju daugiau pasiekti galima kovojant ne už asmeninius, o už visuomenės interesus. Tuo tarpu kito tipo atsakas – rūpinkis ir draugauk – mus skatina stiprinti tarpasmeninius saktykius, burtis su kitais, kurti bendruomenes. Gera matyti, kad šiandien daugelis aktyviai renkasi būtent pastarojo tipo atsaką į krizę. Jis, beje, kaip ir pyktis, taip pat turi savybę aplinkinius įkvėpti prisijungti.

Visuomenė vieningai imasi padėti medikams – jūsų vadovaujamas „Depresijos gydymo centras“ taip pat ne išimtis. Prieš savaitę medikams pasiūlėte nemokamas psichologines konsultacijas, o nuo tada iniciatyva taip išsiplėtė, kad dabar vienija daugiau nei pusantro šimto psichologų ir psichoterapeutų, per platformą medo.lt teikiančių nemokamą emocinę pagalbą ne tik medikams, bet ir suaugusiems jų artimiesiems. Ar tokias vienijančias iniciatyvas matote kaip priešnuodį susipriešinimui?

Ekstremalioje situacijoje turime galimybę patikrinti ir šalia esančius, ir save – renkamės vienyti ar skaldyti?

Mums itin svarbi žinutė apie vienybę ir susitelkimą. Tikime, kad išgyventi šį iššūkių kupiną laikotarpį daug lengviau galime kartu – ir emociškai, ir dirbdami išvien dėl bendro tikslo. Krizės ne tik sulaužo, bet yra galimybė augti kiekvienam iš mūsų.

Krizinėje situacijoje žmonės pirmiausiai stengiasi susidoroti su sunkumais, į tai sutelkdami visą dėmesį, ir neretai psichologinės pagalbos kreipiasi jau krizei pasibaigus. Tuo tarpu jūs siūlote medikams laiko sau atrasti jau dabar.

Šiandien siunčiame medikams žinią, kad palaikome ir esame kartu jau dabar. Ir vėliau – taip pat būsime. Visgi krizės pasekmes neretai jaučiame dar ilgai po krizės ir žaizdoms užgydyti reikėtų atrasti laiko.

Suprantama, šiuo sudėtingu metu gali tekti pirmiausiai daryti viską, kas būtiniausia, kad krizė būtų suvaldyta. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad emocines pasekmes galime sumažinti ir palengvinti, jei, esant galimybei, pagalbos kreipiamės anksčiau. Neretai klientai sako, kad būtų norėję su kuo nors pasikalbėti apie tai, kaip jautėsi, tuo metu, kai viskas, kas sunkiausia, realiai vyko. Tačiau tuomet nei patys apie tai pagalvojo, nei artimieji paskatino. Tai suprantama, bet visgi žinutę apie tai, kad esame prieinami, siunčiame jau dabar.

Taip pat norime keisti medikų nuostatas psichologinės pagalbos atžvilgiu ir pabrėžti, kad ieškoti pagalbos jokiu būdu nėra silpnumo ženklas. Priešingai, tai drąsos, atvirumo ir tikro rūpesčio savimi bei tais, už kuriuos esame atsakingi, ženklas.

Medikai yra žmonės, net jeigu kartais norime jiems priskirti dievo vaidmenį gelbstint gyvybes. O kai dar su tokiais dieviškais lūkesčiais tenka dirbti sekinančioje sistemoje, kuri nepasirūpina net elementariais resursais – emocinis krūvis gali būti pernelyg didelis. Todėl norisi padrąsinti: nebijokite kreiptis pagalbos!

„Depresijos gydymo centro“ informacija | depresijosgydymas.lt

 

 

Mokyklos psichologė: socialinė atskirtis vaikams tampa iššūkiu


 

Kelly Sikkema / Unsplash

Naują karantino kasdienybę iš techninės pusės perprato jau daugelis, tačiau vis labiau ima ryškėti psichologiniai ir emociniai sunkumai šeimose. Viena jautriausių visuomenės dalių – vaikai išgyvena ne tik su mokymosi procesu susijusius pokyčius, tačiau ir socialinę atskirtį, kuri jiems tampa dideliu iššūkiu.

Vilniuje įsikūrusios Tarptautinės Amerikos mokyklos (AISV) psichologė Uldė Sirtautaitė sako, kad problemos, kurias jai tekdavo spręsti mokykloje, pasikeitė.

„Visuomet daug dėmesio skiriame prevencijai ir edukacijai patyčių, psichoaktyviųjų medžiagų piktnaudžiavimo, konfliktų ir emocijų valdymo temoms. Anksčiau tekdavo spręsti mokinių konfliktus, kurie kildavo mokykloje per pertraukas. Dabar, suprantama, tokių situacijų neliko. Šiuo metu mokiniai susiduria su socialinės atskirties problema: nepaisant amžiaus, dauguma vaikų jaučiasi vieniši negalėdami pasimatyti su savo draugais”, – pasakoja specialistė.

Pasak U. Sirtautaitės, įprasto socialinio gyvenimo ilgesys vaikams nėra vienintelis iššūkis. Tai sudėtingiausia mažiausiems, kadangi jiems labai norisi eiti į lauką žaisti su draugais ar susitikti su jais svečiuose ir mažajam gali atrodyti „neteisinga”, kad negalima to daryti.

Šiek tiek vyresniems vaikams, kurie dažniau paliekami mokytis savarankiškai, gali kilti sunkumų dėl dėmesio sutelkimo ir laiko planavimo. Tokiems vaikams yra itin svarbus asmeninis pedagogo dėmesys. Kai kurie mokiniai prašo mokytojų susiskambinti vaizdo skambučiu, kad matant mokytoją per vaizdo kamerą užduotis atliktų efektyviau – jaustųsi kaip mokyklos klasėje.

Vaikų psichologės teigimu, suaugusiųjų pagalba palengvina mokymosi procesą. Daugeliui vaikų tėvai gali padėti kasdien peržiūrint užduotis ir darbo krūvius. Laiko ir darbų planavimas motyvuoja vaiką atlikti užduotis susikoncentravus, kad vėliau turėtų laisvą vakarą. Taip pat naudinga skaidyti užduotis etapais, į mažesnes dalis, tarp jų padarant pertraukėles – vaikas turi daugiau motyvacijos pasiekti kad ir menkesnį tikslą, bet greičiau.

Ypač sudėtingas metas yra vyresnių klasių mokiniams, kuriems didelį susirūpinimą kelia būsimi egzaminai ir neaiškumai stojimų į aukštąsias mokyklas tvarkoje. Be to, jaunuoliai praranda ir svarbias gyvenimo šventes, pavyzdžiui, mokyklos išleistuvių vakarą.

„Geriausia pasirūpinti vaikais tėvai gali valdydami savo pačių nerimą dėl pasaulinės pandemijos, taip jie nuramins ir vaikus. Svarbu atkreipti dėmesį, kokią informaciją vaikai randa internete, kokiuose tinklalapiuose jie naršo. Susidūrus su netikra, įtarimų keliančia informacija ar sąmokslo teorijomis, patartina kalbėtis su jaunuoliais apie tokios informacijos patikimumą. Tiek vaikams, tiek paaugliams rūpi, kas vyksta pasaulyje, o tėvai gali būti teisingos, patikimos ir realybę atitinkančios informacijos šaltinis“, – pataria specialistė.

Mokyklos psichologė sako, kad ypatingai svarbu palaikymas ir empatija.

„Labiausiai padėti vieni kitiems galime palaikydami ir suprasdami. Žmonės, kurie gyvena vieni, dabar kaip niekad laukia mūsų skambučio, o kiekvieno draugo „aplankymas“ vaizdo skambučiu  galimybė prisiminti, kad turime žmonių, kurie mus palaiko ir kuriems rūpime. Vaikai ir paaugliai susitinka ir bendrauja vaizdo žaidimuose, kartu vykdo misijas ir kuria projektus. Prasminga kiek atlaidžiau jaunuoliams leisti tai daryti, nes dabar jų toks socialinis gyvenimas. Aš ir pati pradėjau žaisti kompiuterinį žaidimą „Minecraft” –  skambučio metu su vaikais aptariame, ką jie pastatė savo pasauliuose, ką aš savajame. Vaikams smagu kibirais semti lavą, man smagu kirpti avis. Tokie patyrimai suartina, o ypač socialinės izoliacijos sąlygomis prasminga ieškoti veiklų, kuriomis galima džiaugtis kartu.

Mokykloje vedu „Bendruomenės gyvenimo“ pamoką, kuri dabar vyksta nuotoliniu būdu: šiuo metu labiau aptariame streso ir nerimo valdymo, prisitaikymo ir laiko planavimo temas; kai kurias užduotis šeimoms siūloma atlikti kartu, pavyzdžiui, visiems suplanuoti, kokių tikslų jie norėtų pasiekti tol, kol esame įstrigę karantine. Mokiniams patinka mokytis įvairių meditacijos technikų,  dalyvauti „Mindfluness“ ar „Tapping meditation“ sesijose, kurios padeda stabtelti susitikimui su savimi ir įveikti neigiamas emocijas“, –  pasakoja U. Sirtautaitė.

Du esminiai patarimai šeimoms

Šiandieninėje situacijoje daug ko negalime pakeisti, tačiau galime pasirūpinti savo šeimos emocine sveikata. AISV psichologė pataria šiuo metu labiau atsižvelgti vieniems į kitus.

  •     Gerbkime vieni kitų asmeninę erdvę. Gerbkime šeimos narių asmeninę erdvę, jų savarankiškumą ir apsisprendimo laisvę. Praleidžiant neįprastai daug laiko kartu šeimose gali atsirasti trintis ir labai lengva prarasti ribas. Tačiau svarbu sąmoningai gerbti kiekvieno kambario ar darbo vietos ribas, savarankiškumą, laisvę pasakyti NE, balsuoti už šeimos sprendimus, taip išvengiant nereikalingos įtampos namuose.
  •   Raskime laiko susitikimams be neigiamų emocijų. Sekant nerimą keliančias naujienas apie pandemiją, taip pat leidžiant daug laiko kartu vienuose namuose ir negalint išvažiuoti prasiblaškyti, natūralu, kad gali kilti daugiau susierzinimo, pykčio tarp šeimos narių. Todėl svarbu rasti laiko susitikimams be neigiamų emocijų, pavyzdžiui, kas vakarą susėdus kartu padėkoti vieni kitiems už kažką, kas nutiko tą dieną. Pradėjus tokią tradiciją, labiausia ją nori tęsti vaikai. Gyvename išskirtinių iššūkių laikotarpiu, tačiau tai –  ir galimybė atrasti apie save ir kitus naujų dalykų, galimybė augti ir pamatyti pasaulį kitomis akimis.

 

Gegužės 15-oji – tarptautinė šeimos diena!

 

 

 

 

                                                   Šeima – tai bendražmogiška vertybė.

Šeima kaip vertybė yra pripažįstama ir deklaruojama daugelyje mūsų visuomenės gyvenimo sričių, šalies valstybinėje ir socialinės apsaugos politikoje. Šeimos apibrėžimų ir jos sampratų yra daug, paaiškinti juos galime vienaip ar kitaip pagrįsdami. Tačiau esminė  šeimos išliekamoji vertė gimsta iš kiekvienos individualios šeimos gyvenimo būdo, joje gyvenančių asmenybių, jų tarpusavio santykių, vertybių, kurios juos apjungia ir duoda pagrindą visam šeimos gyvenimui. Todėl šiuo psichologiniu požiūriu šeima yra pagrindinė socialinė institucija, kurioje gimsta, auga ir bręsta, ugdosi žmogaus asmenybė. Taigi, galima teigti, kad šeima visada buvo pirmiau už mus. Joje pirmoje vietoje ir visa jungianti  yra meilė, antroje – atsakomybė ir bendros vertybės, trečioje – pagarba ir asmeninė laisvė būti savimi. Šeimyniniai ryšiai kyla iš natūralaus poreikio, natūralaus ir betarpiško sutikimo, kuris reiškiasi per pačią žmogaus prigimtį. Tėvų ir vaikų meilė yra paremta kraujo ryšiu, viršesniu už bet kokį suvokimą, nesvarbu, kiek prieštaravimų joje beiškiltų. Deja, susiduriant su šeimos asmeninio ir socialinio gyvenimo problematika praktiškai, mumyse šeimos, tėvų ir vaikų tarpusavio santykių samprata prasiplečia ir diskusijos šia tema  gali nuvesti į aklavietę, kurioje samprata apie šeimą, kaip bendražmogišką vertybę, gali išplaukti iki neapibrėžtumo ir individualaus, autentiško suvokimo rėmų, pagrįstų kiekvieno mūsų asmenine patirtimi ir liudijimu. Tai vaizdingai parodo ir posakiai apie šeimą: „.. kur tavo namai, kur tau gera – ten tavo šeima“, „Šeima, tai oficialiai savo santykius įteisinę žmonės“, „Šeima, tai tėtis, mama, vaikai“, „... šeima yra tai, į kur gera sugrįžti. Ir nesvarbu, ar tai mama, ar tai tik tėtis, o gal tik seneliai, svarbu, kad ten jautiesi mylimas ir laukiamas, visa kita tik fasadas, popieriai, auksiniai žiedai ir baltos suknelės, prie kurių nei prisiglausi, nei sušilsi, nei būsi nuramintas“, „... turi ne vien mylėti, bet ir leisti kitiems suprasti, kad yra kas juos sergi... aš vadinu tai dvasiniu saugumu – jausmu, kad tavo šeima  sergi tave. Niekas kitas nesuteiks tau šio jausmo. Nei pinigai. Nei šlovė..“, „ Šeima  - tai patys artimiausi ir brangiausi mums žmonės, tai kraujo ir nuoširdžios meilės ryšiai, tai bendros vertybės ir džiaugsmas vienas kitu. Dėl jos esame pasiruošę padaryti viską...“, „Šeima- tai ne namai, ne stogas ir sienos, tai – žmonės, kurie tave supa..“.

Taigi, kol visuomenėje, mūsų šeimose nebus vieningai ir geranoriškai susitarta ne tik dėl šeimos ir jos bendražmogiškų vertybių sampratos, bet ir dėl pastangų ir sąlygų joms išlikti sudarymo, dėl  pamatinių dalykų, darnių, lygiaverčių, pastiprinančių šeimą santykių sukūrimo, tol šiuose santykiuose ir toliau reikės  laukti ir ieškoti pagarbos, palaikymo, santarvės, artumo, pasitikėjimo, saugumo, kitaip tariant dalykų, kurie sudarožmogaus laimingo gyvenimo pagrindą.

 

 

Direktoriaus pavaduotoja socialinėms paslaugoms Violeta Žymančienė,

2020-05-15, Šilutė

 

 

Birželio 1-oji – tarptautinė vaikų gynimo diena ! 

Vaikai – tai mūsų gyvenimas, mūsų viltis, tikėjimas ir stiprybė! Mylėkime ir saugokime juos. 

Motinos Teresės patarimai auginantiems vaikus

 

Motina Teresė – meilės, kantrybės ir švelnumo sinonimas. Nebūdama pedagogikos ir psichologijos mokslų daktare, ji trumpai ir aiškiai sugebėjo pasakyti visą tėviškos meilės esmę – kaip mylėti ir auginti vaikus, jų neskriaudžiant ir nežeminant.

Apgalvokite tai, ką sakote vaikams

Kartais tėvai su vaikais kalba spontaniškai ir visai negalvodami, kokią įtaką jų žodžiai gali turėti vaikams. Pavadinę vaiką tinginiu, kvaileliu, blogiausiu vaiku pasaulyje, mes ne tik žeminame jo orumą, bet ir programuojame jį tokiu būti.

Negąsdinkite vaikų

Jei neklausysi, atiduosiu tave vilkui. Miegok, nes atskris ragana ir pavogs tave. Kokių tik gąsdinimų nesugalvoja tėvai!.. Tokie žodžiai gali ilgam atimti iš vaiko sielos ramybę, augina jame kompleksus ir jo elgesio tinkama linkme nekoreguoja.

Būkite pavyzdžiu savo vaikui

Vaikus moko ne gražūs žodžiai ar tėvų deklaruojamos vertybės, o tai, kaip gyvena ir elgiasi jo tėvai. Savo pavyzdžiu mokykite atlaidumo, gerumo, nesavanaudiškumo, paslaugumo. Vaikai viską mato ir įsidėmi net tada, kai tėvams atrodo, kad jų niekas nemato.

Kalbėkite kaip lygus su lygiu

Kalbėdami su vaikais, pritūpkite, kad jūsų ir jo akys būtų viename lygyje. Būkite vaikui autoritetu, į kurį galima lygiuotis. Nerodykite vaikui savo silpnybių, būkite saugiu uostu, kuriame vaikas jausis ramus, laimingas.

Būkite šalia, kai vaikui jūsų reikia

Vaikui reikia emocinio ir fizinio saugumo, ir tai jis turi gauti savo namuose. Jeigu vaikas namuose mato pykčius, smurtą, melą, priklausomybių klestėjimą, jis jaučiasi nesaugus, sutrikęs ir gali pradėti maištauti. Netinkamas vaiko elgesys – pirmasis to požymis.

Nemuškite vaiko

Smurtas neatneša gėrio. Mušamas vaikas jaučia įvairius jausmus – ir bejėgiškumą, ir pyktį, ir keršto troškimą. Vaikas turi žinoti, kad jūs esate teisingi, tačiau vaikui suklydus, parodykite jam, kad esate pasirengę jam padėti, o ne taikyti smurtą. Vaikas, prieš kurį mama ar tėtis pakėlė ranką, laikui bėgant pamirš, kokia buvo to priežastis, tačiau visam gyvenimui įsimins tėčio ar mamos kupinas neapykantos akis, kurios spinduliavo ne meilę, o pyktį.

Vaikas turi pasitikėti jumis

Tai viena svarbiausių vaikų auklėjimo taisyklių. Taip, kaip Dievo mokiniai besąlygiškai jį mylėjo ir pasitikėjo, taip turėtų būti ir šeimoje. Jei tėvai besąlygiškai myli vaikus, yra jiems pavyzdys, vaikai gerbia savo tėvus, pasitiki jais ir perima jiems svarbias vertybes.


 

 

 

 

 

 

Besparnis būtų gyvenimas,
Tuščias, niūrus, vienareikšmis,

Jeigu jo nenušviestų vaiko šypsnys,
Jei šviesus vaiko juokas
    Nepaglostytų mūsų širdies,
Meilei jos nepažadintų,
     Nepaskatintų globai, gerumui, kūrybai.

Sakau: tai mūsų sparnai -
Jie privalo būti sveiki, švarūs, stiprūs,
Kad mūsų gyvenimus pakylėtų,
Kad nuskraidintų mus ten,
Kur jau liestume viską jų rankom
Ir pasaulį regėtume jų akimis:
        Svajonėj, fantazijoj, pasakoj -
     Ten galėtume būti laimingi.

Ak, nušluostyti ašarą vaikui!

Ak, nubraukti liūdesį,
Skausmą ir neviltį nuo jo veido!
   Juk turim rankas -
tebūna tai ištiestos, duodančios rankos.
            Juk turim gyvenimą -
Tebūna jis pratęstas kituose.

 

Justinas Marcinkevičius

 

 

 

Socialinės paslaugos, teikiamos Šilutės r. savivaldybėje gyvenančioms šeimoms ir jose augantiems vaikams, yra kasdieninis Centro socialinių darbuotojų rūpestis,  vaikų socialinio saugumo ir jų šeimų socialinės globos įprasminimas.

2020 m. gegužės mėnesio duomenimis Šilutės socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugas  teikia 266 šeimoms, kurios auga 541  vaikas.

Socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugas įstaigoje (Vaikų dienos centre) gauna 25   vaikai.

80 paslaugų gavėjų teikiama socialinė pagalba globėjams (rūpintojams), įtėviams bei jų globojamiems vaikams.

 

 

 

 

 


Puslapis "-Globos centro naujienos" atnaujintas 2020-05-28